“Sporto žmonės” nr. 8

Esame visuomenė, kuriai patinka blogos naujienos – problemos, nelaimingi atsitikimai, skandalai, katastrofos. Žiūrimiausios laidos – pasakojančios apie žmonių nesėkmes, populiariausi straipsniai – kur kalbama apie nemalonumus.

Iš tiesų, skaitome tai – kas įdomu ir aktualu. Tačiau „įdomu“ ir „aktualu“ yra sunkiai paaiškinimas dalykas – itin abstraktus, individualus ir subjektyvus.

Turbūt skaitomiausias straipsnis mūsų žurnale vadintųsi „Lietuvos sporto laidotuvės“. Galėtume papasakoti, kad Virginijui Aleknai nebepavyksta laimėti medalių, Lietuvos futbolo rinktinė patyrė amžiaus pralaimėjimą prieš Farerų salų komandą, o turtingiausias mūsų sportas, antroji religija – krepšinis – varo visus į neviltį Europos čempionate.

Temą galėtume tęsti ir tęsti. Tačiau sužinoję visas blogybes ir pasisėmę neigiamos informacijos užkrato būtinai pasidžiaugiame – juk mums pasisekė kur kas labiau nei jiems. O iš tikrųjų, nebetobulėjame, matome kitokį pasaulį, kupiną blogybių ir nesėkmių.

Tačiau sportas skiriasi nuo kitų gyvenimo sričių tuo, kad jis turėtų suvienyti, sutelkti, suburti bendruomenę. Kiek investuosime šiandien, tiek turėsime po dešimties metų. Reikia keisti ne tik sistemą, bet ir požiūrį, ne tik kalbėti, bet ir veikti, ne tik verkti, bet ir nebijoti imtis ambicingų planų.

Viename kaimelyje vyriausiasis vadas paprašė kiekvieno gyventojo vakare atsinešti po litrą savo gamybos vynuogių sulčių. Atėję miestelėnai turėjo supilti savo sultis į bendrą katilą. Tada vyriausiasis išmaišė katilo turinį, pasėmė puodelį ir paragavo. Visų nuostabai, tai buvo ne vynuogių sultys, o vynuogėmis pagardintas skaidrus vanduo – pasirodo, kiekvienas miestelėnas tikėdamasis, jog tikrų sulčių atneš kaimynas, į katilą supylė vandens. Moralas paprastas – kai liausimės atsakomybę versti ant kitų pečių, o darysime patys – pamatysime rezultatą.