71-erių arbitras – teisėjauja po kelis mačus per dieną
Garbingo amžiaus sulaukusį P. Zaliecką galima vadinti tikra krepšinio enciklopedija – arbitras puikiai prisimena tikslias datas, kada pradėjo teisėjauti, kada įvyko reikšmingiausi gyvenimo įvykiai. Teisėjas juokaudamas teigia, kad palaikyti sportinę formą padeda ypatingas žmonos rūpestis.
Aikštėje – 30 metų
– Kiek metų jau teisėjaujate?
– 30 metų. Dabar ne tik teisėjauju, tačiau ir dirbu Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) komisaru. Esu teisėjavęs visose Lietuvos lygose, nuo pirmos iki paskutinės. Pamenu, teisėjavau ir Arvydui Saboniui, kol jis žaidė Lietuvoje ir dar nebuvo išvykęs iš gimtinės.
– Perkopę 50 metų ribą teisėjai gana dažnai baigia karjerą arba teisėjauja daug mažiau. Kaip Jums pavyko išsilaikyti taip ilgai?
– Gal genai, iš šeimos paveldėtos savybės, juk nesakysi, kad žmona gerai rūpinasi (juokiasi). Judu, krutu ir tiek.
Dabar teisėjų seminaruose laikau tik teorijos egzaminą, nes esu NKL komisaras. Egzamine – klausimai, susiję tiek su teisėjavimu, tiek su komisaro darbu.
Anksčiau, kai laikydavau bėgimo normatyvą, treniruodavausi, skirdavau daugiau dėmesio sportinės formos palaikymui. Gyvenu visai šalia stadiono, todėl anksčiau bėgiodavau krosus. Bet dabar užtenka to, ką darau aikštėje. Nesu jaunas, aikštelėje nestoviu vietoje, bet bėgu tiek, kiek reikia. Dar ir jaunesniems vaikinams tenka aiškinti, kur reikėtų bėgti, kad užimtų tinkamą poziciją ir pamatytų visą situaciją.
Sportuoju nuo jaunystės. Buvo laikai, kai krepšinio aikštelėje dengiau Vladą Garastą. Esu suvalkietis, todėl teko žaisti Kalvarijos, Marijampolės komandose. Apie 70-uosius metus įkūriau Šiluminių tinklų komandėlę, kuri po dešimties metų iškovojo „Sporto“ taurę ir perėjo į aukščiausią lygą. Tačiau aš tik įkūriau komandą, vėliau jos organizavimu užsiėmė kiti žmonės. 20 metų dirbau „Žalgirio“ sekretoriate. Trumpai tariant, visą gyvenimą draugauju su krepšiniu.
– Ar jau seniai esate komisaras?
– Nuo 2003 metų esu NKL techninis komisaras, laikas bėga greitai. Būdamas komisaras nepamirštu ir teisėjavimo. Švilpiu KKML rungtynėms, švilpuką tenka imti kiekvieną dieną. Kartais teisėjauju net ne vienerias, o daugiau rungtynių.
Komisaro darbas – atsakingas ir įpareigojantis. Komisaras negali pasakyti „nežinau“ ar „nepastebėjau“.
– Ar prisimenate, kodėl pasirinkote teisėjavimą?
– Pirmą kartą krepšinio rungtynes pamačiau Kalvarijos vidurinėje mokykloje 1949 metais, vyresnių klasių moksleiviai žaidė tarpklasines varžybas. Pati aplinka ir kas vyko aikštelėje man patiko, bet apie taisykles visiškai nieko neišmaniau. Iki to laiko žaidžiau tik kvadratą, o kodėl susižavėjau krepšiniu, supratau tik vėliau.
Manau, kad šis žaidimas nuo iki tol mano matytų futbolo ir tinklinio, išsiskyrė greita, nuolat besikeičiančia situacija. Trumpai tariant, nėra kada nuobodžiauti. Tarkime, futbolą galima žiūrėti kelias valandas ir nepamatyti nė vieno įvarčio. Krepšinyje nuolat kažkas vyksta. Krepšinis buvo pirmoji mano meilė.
Buvau judrus ir ištvermingas vienuolikmetis, todėl norėjau išbandyti tai, kas man nežinoma. Be to, krepšinis buvo viena iš galimybių paįvairinti laisvalaikį, bendrauti su panašaus amžiaus draugais.
Prieš 50 metų kvalifikuotų krepšinio teisėjų buvo vienetai. Miesto ar rajonų varžybose teisėjaudavo buvę ar esami krepšininkai, bent kažkiek žinantys taisykles.
Mano gyvenime teisėjavimas vyko dviem etapais. Pirmasis – ten kur gyvenau ir lankiau mokyklą. 1954 metais iš kažkur gavau Valerijaus Grešnovo iš rusų kalbos išverstas krepšinio taisykles. Šią knygelę turiu iki šių dienų. Tuo metu tai buvo tikras lobis. Teisėjaudavau mokyklos, miesto pirmenybėse. 1956 metais man buvo suteikta žemiausia, trečioji, kategorija. 1957 metų rugpjūtį Kalvarijoje vyko Lietuvos antrosios grupės moterų ir vyrų krepšinio finalinės rungtynės. Buvau paskirtas šių pirmenybių vyriausiuoju sekretoriumi. Pamenu, kaip už 7 dienų atlygį nusipirkau laikrodį „Pobieda“. Tai pirmieji pinigai, kuriuos uždirbau. Mokyklą baigiau turėdamas 2 teisėjavimo atkyrį ir 3 kategoriją.
Po mokyklos pradėjau tvarkytis gyvenimą. Persikėliau į Kauną, mokiausi, dirbau dviem pamainom ir neturėjau krepšiniui laiko.
Antras teisėjavimo etapas prasidėjo man artėjant prie 40 metų. Susiradau teisėjų krepšinio vadą Raimundą Barauską ir pasakiau, kad noriu teisėjauti. Jis paskyrė kontrolines taisykles, paaiškino klaidas ir pasakė: „teisėjausi mieste, respublikinę kategoriją gausi, bet daugiau nieko negarantuoju“.
1978 metais gavau respublikinę teisėjo kategoriją. Šiuos metus ir laikau savo teisėjo karjeros pradžia. 1979 metais gavau nacionalinę kategoriją. Teisėjavau Lietuvos moterų aukščiausioje, vyrų A lygoje (dabar NKL). Ačiū Barauskui, kuris pasitikėjo. Jis skirdavo rungtynes vyrų aukščiausioje lygoje. Teisėjavau tradiciniame „Žalgirio“ taurės turnyre, kur žaidė Sovietų Sąjungos aukščiausios lygos ekipos. Teisėjavau tarptautinių rungtynių. 20 sezonų Kauno sporto halėje dirbau sekretoriumi.
Nuo pat pirmųjų įkūrimo metų (1992) iki šiandien teisėjauju KKML, daugiausiai – moksleivių varžyboms.
Taisyklės – vis sudėtingesnės
– Per jūsų teisėjo karjerą krepšinis smarkiai pasikeitė, ar pajautėte?
– Iš tiesų krepšinio taisyklės labai pasikeitė. Kai tik sukūrė krepšinį, tai buvo gana paprastas žaidimas. Tačiau dabar taisyklės pasidarė labai sudėtingos. Kai pradedi į jas gilintis, prisideda tiek detalių, niuansų, išimčių… Geriems teisėjams, kurie uždirba didelius pinigus, būna tikrai sudėtingų momentų, kai ypač svarbu priimti teisingą sprendimą. Tai didžiulė atsakomybė.
Kaip pastebėjau, krepšinio taisyklės nuolat keičiasi ir jos visą laiką tik sudėtingėja.
– Ar sunku prisitaikyti prie naujų taisyklių?
– Tas pats, kaip ir gyvenime: kad prisitaikytume prie bet kokios naujovės, reikalingas tam tikras laiko tarpas. Manau, ne man vienam būna neįprastų naujovių.
Blogiausia, kad patys krepšininkai žino ne visas taisykles ir dažnai rungtyniauja taip, kaip supranta. Reikia laiko, kad jie perprastų naujoves. Bet didesnių sunkumų nepasitaiko. Anksčiau krepšinio taisykles keisdavo kas ketverius metus, pagal olimpinį ciklą, dabar – kas dvejus.
– Ar iš tikrųjų teisėjauti mėgėjams yra daug sunkiau nei profesionalams?
– Be abejo, aukštesniame lygyje teisėjauti yra kur kas lengviau, o mėgėjų krepšinyje – labai sunku. Mėgėjai kartais sumąsto įvairiausių naujų elementų ir judesių. Tačiau, iš kitos pusės, jie švelniau reaguoja į teisėjų sprendimus. Be to, suaugusiųjų tempas yra lėtesnis.
Mėgėjų krepšinis skirstomas pagal meistriškumo lygį. Pirmojoje KKML lygoje žaidžia buvę profesionalai, kurie turi patirties ir gerai supranta, kas yra krepšinis. Kaip sakoma, ką išmokai – nepragersi. Žemesnėse lygose susirenka mėgėjai, kurių tikslas – pažaisti savo malonumui.
Anksčiau būdavo įvairiausių nutikimų ir chuliganizmo atvejų, tačiau dabar lyga yra susiformavusi, turi savo tradicijas ir nuolatinius žaidėjus, todėl atsirado didesnis tarpusavio supratimas. Pastaruoju metu nekyla jokių konfliktų ar chuliganizmo atvejų.
Aikštėje turi būti tvarka
– Jus žino kaip griežtą teisėją. Kokiomis nuostatomis vadovaujatės?
– Gal ir esu griežtas, daugiau fiksuoju žingsnių taisyklės pažeidimų. KKML žaidžia mėgėjai, o teisėjauja ne tik patyrę arbitrai, bet ir pradedantieji. Mėgėjų lygoje jie tobulėja, tačiau kartais nepastebi tam tikrų taisyklių pažeidimų. Tokiais atvejais aš juos fiksuoju. Jeigu krepšininkai daug žingsniuoja, reiškia vadinasi, reikia daug kartų fiksuoti šį taisyklių pažeidimą.
– Ar dažnai tenka skirti technines pražangas?
– Esu tvarkos šalininkas. Rungtynių metu netoleruoju žaidėjų keiksmažodžių, neleistinų kybojimų ant lanko, netvarkos komandų suolo zonose, žaidėjų, kurie pastoviai teisėjų klausinėja “kas buvo”. Be abejo, už kiekvieną repliką techninių pražangų neskiriu, bet jeigu reikia sudrausminti krepšininką, skirti techninę pražangą nebijau. Aišku, nepiktnaudžiauju. Manau, kad tas teisėjas, kuris skiria daug techninių pražangų, nėra geras, jis nekontroliuoja situacijos ir nesusitvarko su savo darbu. Daugybė techninių pražangų – tai tikrai ne gero teisėjo apibūdinimas.
Esu už švarų ir tvarkingą krepšinį. Kalbant apie tvarką, taisyklėse yra punktas, teigiantis, jog žaidėjas privalo susikišti marškinėlius į trumpikes. Dažnai prašau krepšininkų susitvarkyti aprangą. Gal jaunimui tai nepatinka, bet tokios yra taisyklės, ir jų derėtų laikytis.
Didesnių nesusipratimų nepasitaiko. Jaunimas nori žaisti ir stengiasi neišsišokti, nes žino, kad treneris po to pasodins juos ant suolo.
Žaidimą stebi kitaip
– Esate ir teisėjas, ir komisaras. Kuris darbas labiau prie širdies?
– Man labiau patinka pačiam teisėjauti. Komisaro darbas atrodo labai gražus ir paprastas – sėdi su kostiumu, žiūri krepšinį ir nieko nedarai. Bet aš būnu labai įsitempęs. Jeigu teisėjai patyrę, sekretoriatas dirba gerai – tuomet pasisekė, bet jeigu ne – tenka padėti ir vieniems, ir kitiems.
NKL dvikovos vyksta Lietuvos rajonuose, todėl ne visos sekretoriatų brigados yra stiprios. Dažnai būna klaidų, neatitikimų. Reikia akies kraštu žiūrėti į švieslentę, stebėti teisėjų darbą ir kontroliuoti sekretoriatą. Visa tai yra labai atsakingas darbas, todėl būnu įsitempęs. Aikštelėje jaučiuosi daug geriau.
- Ar prisimenate kokių nors įdomių nutikimų per savo karjerą?
- Prieš daug metų teisėjaujant išvykoje, visada iškildavo grėsmė teisėjams. Pagal galiojusias taisykles, šeimininkų ir svečių komandos turi turėti savo arbitrus. Kai teisėjaudavome rajonuose, reikėdavo persirengti kartu su komanda, su kuria atvykai, niekada nepasilikti vienam ir neatsiskirti nuo ekipos. Šeimininkų pralaimėjimo atveju tokios atsargumo priemonės garantavo saugumą.
Pamenu, po rungtynių su Panevėžio rajono komanda ir šeimininkams pralaimėjus, kartu su visa komanda reikėjo tiesiog sprukti iš salės.
1996 metais Kaune vyko Lietuvos jaunių pirmenybių rungtynės tarp Kauno ir Panevėžio komandų. Teisėjavau kartu su Algirdu Bataičiu. Nugalėtojui išaiškinti prireikė net 6 pratęsimų. Rungtynes 138:136 laimėjo panevėžiečiai. Tai iki šių dienų išsilaikęs neoficialus šalies krepšinio rekordas.
– Teisėjavimas – tai pinigų šaltinis, gyvenimo būdas ar hobis?
– Nei žaisdamas krepšinį, nei teisėjaudamas nepasiekiau svaiginamų aukštumų. Įgijau patirties, susipažinau su žmonėmis. Gal už tai, kad būdamas 70 metų esu aktyvus ir nesergu turėčiau būti dėkingas krepšiniui.
Teisėjauti pradėjau todėl, kad labai mėgstu krepšinį. Vėliau tai tapo gyvenimo būdu, o dabar – dvigubas malonumas. Mano veikla sukuria užimtumą, esu kažkam naudingas, išeinu iš namų ir dar užsidirbu šiek tiek pinigų. Galima sakyti, kad pomėgis yra suderintas su darbu. Krepšinis visada buvo hobis, kuris užėmė didelę gyvenimo dalį.
– Dalyvaujate vaikų vasaros stovyklose, rengiate įvairias viktorinas. Ar patinka pedagoginis darbas?
– Pastaruosius keletą metų dalyvavau krepšinio mokyklos „Perkūnas“ vaikų stovyklose. Namie pasirengdavau 2 konkursams – apie krepšinio taisykles ir apie Lietuvos krepšinį.
Stovykloje keletą vakarų su vaikais kalbėdavome apie krepšinį, taisykles, po to jie turėdavo atlikti nedidelį testą. Vaikams toks mokymosi būdas labai patikdavo, jie gaudavo dovanėlių, sulaukdavo pagyrimų. Po tokių testų paaiškėdavo, kaip kiekvienas žaidėjas suprato ir įsisavino informaciją, koks jų lygis.
Įdomiausia, kad tie vaikai, kurie prasčiausiai žaisdavo krepšinį, būdavo geriausi žinovai.
Apie krepšinį galėčiau kalbėti labai ilgai. Mane iki šiol domina įvairios lygos, krepšininkai ir visa kita. Vienintelė lyga, kuri manęs visiškai nedomina – NBA. Nors žinau ir NBA pirmenybių pagrindus, čempionatas man neįdomus.
– O ar domitės Eurolyga?
– Be abejo. Esu didelis Kauno „Žalgirio“ sirgalius. Anksčiau sirgdavau už komandą beveik aklai, bet su metais tapau „blaivesnio proto“ sirgalius. Anksčiau domindavo tik galutinis rezultatas ir kiek kuris žaidėjas surinko taškų. Panašiai, kaip ir visai E tribūnai (ištikimiausi „Žalgirio“ gerbėjai). Dabar krepšinį žiūriu kiek kitaip, analizuoju situacijas. Negalėčiau pasakyti, kad mane domina vien tik pergalės.
Loading ...