Arijaus ŽAKO BLOGas

Gimimo data: 1985-02-10
Gimimo vieta: Kaunas
Ūgis: 198 cm
Svoris: 98 kg
Pozicija: Puolėjas

Karjera:
2002-2003 m. – Kauno „Žalgiris-2“ (LKAL)
2003-2004 m. – Kauno „Žalgiris-A.Sabonio mokykla“ (LKAL)
2004-2005 m. – Kėdainių „Nevėžis“ (LKL)
2005-2009 m. – Kauno „Žalgiris“ (LKL)

Pasiekimai:
2003 m. – LKAL čempionas
2003 m. – Pasaulio jaunių (iki 18 metų) čempionato sidabro medalio laimėtojas
2004 m. – Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionato bronzos medalių laimėtojas
2005 m. – Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionato sidabro medalių laimėtojas
2005 m. – Pasaulio jaunimo (iki 21 metų) čempionato aukso medalio laimėtojas
2006 m. – LKL ir SEB BBL vicečempionas
2007 m. – LKL ir LKF taurės turnyro čempionas, SEB BBL vicečempionas
2007 m. – Pasaulio studentų universiados aukso medalių laimėtojas
2007 m. – Europos čempionato bronzos medalių laimėtojas
2008 m. – LKF taurės ir SEB BBL čempionas

Per praėjusius metus vienas iš Kauno „Žalgirio“ komandos lyderių 23 metų 198 cm ūgio Jonas Mačiulis iškovojo net 8 medalius, tarp kurių ir kartu su Lietuvos nacionaline vyrų krepšinio rinktine pasiektas debiutinis bronzos medalis Europos čempionate Ispanijoje.

J.Mačiulis – įdomi persona, sulaukianti daugybės sirgalių ir žurnalistų dėmesio. Jo kovingumas, ambicijos ir begalinis noras bet kokia kaina iškovoti pergalę jau seniai užkariavo aistruolių simpatijas.

Praėjusį sezoną krepšininkas jau nesitikėjo sulaukti kvietimo į pagrindinę Lietuvos rinktinę ir kartu su studentais išvyko į universiadą Tailande.

„Maniau, kad sulauksiu kvietimo į rinktinę, bet pasakė, jog vyksiu į universiadą. Supratau, kad dėl žaidimo rinktinėje iškilo daugybė klaustukų, – praėjusią vasarą prisiminė J.Mačiulis. – Į Tailandą išvykau su mintimi, kad reikia atiduoti visas jėgas ir grįžti su aukso medaliais. Negalvojau, kad reikia pasisaugoti ar pataupyti jėgas pagrindinei rinktinei. Bet, grįžus į Lietuvą, mane pakvietė prisijungti prie nacionalinės komandos.“

2007 metų Europos čempionate Ispanijoje J.Mačiulis rungtyniavo nedaug – į aikštelę buvo išbėgęs devyniose rungtynes ir vidutiniškai per 8 minutes pelnydavo 1,9 taško bei atkovodavo 1,6 kamuolio.

Po čempionato J.Mačiulis tvirtino, jog labiau norėjo iškovoti aukso medalius, tačiau savo pasirodymu liko patenkintas. „Net nesitikėjau, kad žaisiu tiek daug laiko. Džiaugiuosi, kad neteko visą laiką sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio ir pavyko išbėgti į aikštelę, prisidėti prie pergalių.“

Šį sezoną J.Mačiulis buvo vienas iš „Žalgirio“ klubo lyderių. Jis vedė savo komandą į priekį ir svariai prisidėjo prie sėkmingų ekipos rezultatų. Nors pats krepšininkas duodamas interviu „Mūsų krepšiniui“ teigė, jog nežino, ar bus pakviestas į galutinę rinktinės sudėtį, krepšinio specialistai J.Mačiuliui jau užrezervavo vietą tarp 12 geriausių šalies krepšininkų.

Jaučia nuovargį

- Praėjusią vasarą beveik neturėjai poilsio dėl įvairių rinktinių stovyklų ir čempionato. Šis sezonas taip pat buvo įtemptas ir sunkus. Ar jauti nuovargį?

- Iš tikrųjų, jaučiu didelį nuovargį. Ypatingai pajausdavau jėgų trūkumą, jeigu LKL finalo rungtynėse praleisdavau aikštelėje ilgesnį laiką. Anksčiau galėdavau išbūti aikštelėje 40 minučių, o sezono pabaigoje kartais ir po 20 minučių reikėdavo prašytis keitimo. Be to, skaudėjo raumenis, turėjau keletą smulkių traumų. Jau norėjosi poilsio.

- Kiek planuoji ilsėtis šią vasarą?

- Stengsiuosi ilsėtis kaip įmanoma ilgiau. Iki pirmosios rinktinės treniruočių stovyklos birželio 20 dieną noriu nieko neveikti – leisti pailsėti ir kūnui, ir smegenims, neapkrauti galvos nereikalingomis mintimis. Žinau, kad laukia nelengva vasara, daug klaustukų dėl kito sezono, todėl reikia gerai pailsėti ir tik po to kibti į darbą. Manau, kad turėsiu maždaug mėnesį poilsio.

- Ar mėnesio per metus užtenka?

- Nežinau, ar užtenka organizmui, bet dažniausiai jau po kelių savaičių norisi paimti kamuolį į rankas, palakstyti krosą. Reikės pasikonsultuoti su rinktinės medikais, kaip ir kiek ilsėtis. Jeigu nepavyks ramiai ilsėtis, teks priversti save (šypsosi).

- Minėjai smulkias traumas. Norint jas išsigydyti taip pat reikalingas poilsis ar specialus gydymas?

- Nuo sezono vidurio skauda alkūnę, treniruotės metu pasitempiau keturgalvį raumenį, kuris vis primena apie save. Manau, kad kūnui reikalingas poilsis, tada ir traumos praeis.

- Ar jau žinai, kaip leisi laisvalaikį?

- Mėgstu keliauti, todėl planuoju išvykti į užsienį, pamatyti naujas vietas, pailsėti.

Pakeitė žaidimo stilių

- Kokios patirties įgavai per pastaruosius metus?

- Tapau stabilesnis žaidėjas. Neskaičiuojant kelių nepasisekusių rungtynių, visą sezoną rinkdavau po 12 – 13 taškų, atkovodavau po 5 kamuolius. Gal atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, užtikrintai priimdavau sprendimus.

- Ar pasikeitė žaidimas, gal įvyko kokių nors pokyčių?

- Šiek tiek sumažėjo agresyvumas ir kova po krepšiu. Šį sezoną ne tiek daug laiko žaidžiau po krepšiu ir baudos aikštelėje, atsitraukdavau ir už tritaškio linijos. Dėl to truputėlį sumažėjo atkovotų kamuolių skaičius ir metimų iš po krepšio. Dabar maždaug vienodai atakuoju iš baudos aikštelės ir tolimesnių distancijų.

- Kodėl nutarei pakeisti žaidimą po krepšiu į šiek tiek atsitraukus?

- Pirmiausiai, treneris išreiškė tokį norą, bet daug lėmė ir pagrindinis komandos įžaidėjas. Pernai komandoje turėjome Tanoką Beardą, kuris gerai stumdydavosi baudos aikštelėje, matydavo atsidengusius žaidėjus ir atsitraukęs, nebijodavo įmesti kamuolį į baudos aikštelę. Šį sezoną tokių žaidėjų neturime, todėl situacija ekipoje verčia žaisti kiek kitaip nei buvau įpratęs.

- Ar tai buvo sunkiausia šį sezoną?

- Buvau įpratęs žaisti po krepšiu, susidurdavau su kontaktiniu krepšiu, o šįmet žaidžiau daugiau atsitraukęs nuo krepšio, turėjau specialių užduočių gynyboje. Jeigu anksčiau dengiau tokius žaidėjus kaip Jomantas, su kuriais reikėjo stumdytis, kovoti, LKL finale gyniausi prieš vieną iš „Lietuvos ryto“ komandos lyderių Chucką Eidsoną, kuris yra greitesnis, aktyvesnis ir judresnis.

- Prieš metus sakei, kad labiausiai norėtum patobulinti metimą. Ar pavyko tai įgyvendinti?

- Iš tikrųjų, reikėtų pasižiūrėti statistiką, kuri geriausiai atspindi metimą. Kalbant apie metimą, jaučiuosi stabiliau, užtikrintai atakuoju krepšį tiek iš arčiau, tiek iš toliau.

- Šį sezoną buvai vienas iš „Žalgirio“ lyderių. Ar tai turėjo kokios nors įtakos?

- Jaučiau atsakomybę. Nors mūsų spauda nėra tokia arši kaip Ispanijoje, kur ekipos lyderius arba brangiausius žaidėjus po pirmų nesėkmingų rungtynių kala prie kryžiaus, bet būnant vienu iš lyderių, jauti atsakomybę pirmiausiai prieš patį save. Po rungtynių mąstai, ką padarei gerai ir ką reikėjo padaryti geriau. Ilgainiui treneriai ir komandos draugai tikisi gero žaidimo, sirgaliai žino, kokios tavo galimybės, todėl nesinori nuvilti.

- Kaip manai, ar patobulėjai per šį sezoną?

- Sunkiausia yra vertinti save. Kažkokio įspūdingo patobulėjimo greičiausiai nėra, bet labiau pasitikiu savimi žaidžiu užtikrinčiau, Turbūt tai ir galima vadinti tobulėjimu.

- Daugelis jau anksčiau įvardino tavo kovingumą, bet paskutiniu metu itin pasireiškia ir sunkus emocijų valdymas. Ar sutinki su tuo?

- Kai esi aikštelėje ir penki tūkstančiai sirgalių sukelia didžiulį triukšmą, susikalbėti – neįmanoma. Todėl tenka rėkti. O kai žmonės šaukia, pas juos yra skirtingos mimikos, rankų judesiai, reakcijos ir panašiai. Aš ir gyvenime esu emocionalus, todėl gal tiesiog atrodo, kad nesusivaldau. Iš tiesų, viskas yra kontroliuojama.

- Koks esi, kai įeini į aikštelę, viską pamiršti?

- Viskas pasimiršta, nepaisant to, kas tuo metu vyksta. Į nieką nekreipiu dėmesio, išeinu į aikštelę tik kovoti dėl pergalės.

- Koks jausmas, kai tūkstančiai žmonių skanduoja ką nors blogo apie Mačiulį?

- Tegul skanduoja, po rungtynių paploju sirgaliams. Praėjusiais metais laimėjome LKL čempionatą „Siemens“ arenoje. Pamenu, tada man patiko aršiausi sirgaliai su „Lietuvos ryto“ vėliavomis ir atributika. Po paskutinių pergalingų rungtynių atsistojau prieš jų tribūną ir paplojau už palaikymą. Be abejo, buvo tokių kurie atbėgo mosuodami kumščiais, bet tikri sirgaliai paplojo ir padėkojo už gerą krepšinį.

Sulig rungtynių pabaiga baigiasi visi pykčiai, išeiname iš aikštelės ir niekas neturi nieko blogo. Sirgaliai tam ir reikalingi, kad išmuštų varžovų komandos žaidėjus iš vėžių, padarytų spaudimą, trukdytų.

Rinktinėje bendras tikslas

- Ar yra rinktinės žaidėjų, su kuriais nuolat palaikai ryšius?

- Su komandos draugu Pauliumi Jankūnu ir Rygoje žaidžiančiu Giedriumi Gustu. Su kitais krepšininkais nepavyksta palaikyti ryšių sezono metu.

- Ką manai apie šių metų rinktinę, kokia ji bus?

- Jeigu suvažiuos visi krepšininkai, dėl kurių yra didžiausi klaustukai, bus ypatingai stipri rinktinė. Bet manau, kad visi žaidėjai negalės atvažiuoti, todėl rinktinę papildys jauni krepšininkai.

Tokia situacija nėra labai gera, nes tai svarbiausios pasaulio varžybos – olimpinės žaidynės ir į rinktinę nesusirinks patys geriausi šalies krepšininkai, bet, iš kitos pusės, jaunimas įgautų neįkainojamos patirties, kurios labai prireiks 2011 metų Europos čempionate Lietuvoje, kai rinktinės pagrindą sudarys mūsų kartos žaidėjai.

- Jau atsirado nuogąstavimų, kad rinktinėje bus per daug aukščiausio lygio žaidėjų. Kaip parodė „Panathinaikos“ pavyzdys, geri žaidėjai kartais pradeda konkuruoti tarpusavyje, siekti asmeninių ambicijų ir panašiai. Kaip manai, ar Lietuvai negresia tokios problemos?

- Nemanau, kad rinktinėje bus labai daug konkurencijos. Neįsivaizduoju, kas įžaidėjo pozicijoje galėtų konkuruoti su Šaru, lengvojo krašto puolėjo pozicijoje su Šiška. Mes būtume pagalbiniai krepšininkai. Pagrindinė konkurencija galėtų būti nebent sunkiojo krašto ir vidurio puolėjų grandyje.

Man atrodo, kad Lietuvos rinktinės vyrai yra protingi, todėl nerodytų asmeninių ambicijų. Visi esame pažįstami, ne šiaip sau susitinkame rinktinėje ir bandome kažką įrodyti. Atstovaujame savo šaliai ne dėl kontraktų, pinigų ar noro pasipelnyti.

Visi norime laimėti, todėl žaidžiame, turėdami bendrą tikslą. Jeigu laimime, visi džiaugiasi, jeigu pralaimime, visiems bus blogai. Todėl tikrai nematau tikslo krepšininkams konkuruoti ir rodyti savo ambicijas.

- Prieš metus buvo ir teigiamų, ir neigiamų nuomonių apie trenerių štabą. Ką pats manai apie trenerius?

- Su Ramūnu Butautu esu pažįstamas nuo vaikystės ir man yra priimtini jo darbo metodai. Apie trenerių štabą galiu atsiliepti tik teigiamai. Pagyrų nusipelnė ir trenerių pagalbininkai, fizinio rengimo treneris, medikų brigada. Net rinktinės senbuviai patvirtino, kad rinktinės darbo grupė buvo geriausiai organizuota per visą laiką, kiek jie žaidžia. Labai gerai, kad federacijos iniciatyva rinktinė pradėjo bendradarbiauti su Kauno klinikomis, tirti žaidėjus, rūpintis jais.

- Ar treneriai sezono metu skambino, teiravosi apie tave, kažką pasakojo apie vasarą?

- Sezono metu ne vieną kartą bendravau su Butautu. Jis paskambindavo, pabendraudavome. Treneris domėjosi, kaip man sekasi, kaip jaučiuosi, ar neturiu traumų. Galima sakyti, kad domisi profesionaliąja gyvenimo dalimi, apie asmeninį gyvenimą neklausinėjo (juokiasi).

- Ar jau šnekėjote apie artėjančias olimpines žaidynes?

- Treneris tiesiog klausė, kaip sekasi ir ar nėra traumų. Jis palinkėjo baigti sezoną būnant sveiku. Nebendraujame labai daug, todėl nieko konkretaus dar nesakė. Mano vieta rinktinėje tikrai nėra garantuota, galbūt ją užims senbuviai, todėl nieko tikslaus treneris negali pasakyti. Gal su kitais žaidėjais treneris kalba daugiau.

- Tikriausiai džiaugeisi praėjusią vasarą, kai sulaukei kvietimo į pagrindinę rinktinę?

- Be abejo, labai džiaugiausi, kad pirmą kartą gyvenime patekau į Lietuvos nacionalinę rinktinę. Manau, debiutas buvo neblogas. Labai gerai, kad debiutavau praėjusiais metais, nes jeigu pakvies į rinktinę šįmet, jau nebebūsiu naujokas. Susipažinau su stipriausiais Lietuvos žaidėjais, nes kai kuriuos buvau tik matęs ir niekada nebendravęs.

- Ar radai rinktinėje tai, ko tikėjaisi?

- Iš tikrųjų, visos Lietuvos rinktinės pasižymi ypatingu draugiškumu. Subrendę žmonės susirenka ne kvailioti, o žaisti krepšinio. Lietuvos rinktinės nariai žino, ko nori ir niekada nesakys, kad, pavyzdžiui, septinta vieta yra geras rezultatas.

- Rungtynėse su Čekijos komanda skausmingai kritai ant nugaros. Ar neišsigandai, kad čempionatas, o gal ir sezonas galėjo būti baigtas?

- To momento neprisimenu. Pamenu, kad atmerkiau akis ir pamačiau rinktinės gydytojus, todėl jau nebebuvo jokių minčių. Džiaugiuosi, kad nenutiko nieko rimto ir toje situacijoje atkovojau kamuolį (juokiasi).

- Kaip manai, ar šiais metais pateksi į rinktinę?

- Norėčiau patekti į rinktinę, bet nesu tikras, kad joje būsiu. Niekas negali būti tikras dėl žaidimo rinktinėje, nes, pavyzdžiui, juk neįmanoma apsisaugoti nuo traumos.

- Jeigu pakviestų į rinktinę, jaustumeisi tvirčiau, nei praėjusią vasarą?

- Praėjusiais metais prie rinktinės prisijungiau praktiškai prieš pat Europos čempionatą, o prieš tai buvau tik kandidatų stovykloje, kurioje nebuvo pagrindinių žaidėjų. Todėl mažai žinojau krepšininkus, nebuvau su jais bendravęs ir reikėjo šiek tiek laiko, kad apsiprasčiau.

Jeigu šįmet pakviestų į rinktinę ir joje būčiau nuo pat pirmosios treniruočių stovyklos, nereikėtų vykti į universiadą, jausčiausi patogiau tiek aikštelėje, tiek už jo ribų. Pernai trūko laiko susibendrauti, geriau pažinti komandos draugus.

- Kaip vertini olimpinių žaidynių burtus? Ką galima pasakyti grupės varžovus – Argentiną, Australiją, Rusiją, Iraną?

- Mano manymu burtai šį sykį yra sėkmingi. Neįveikiamų komandų nėra. Viskas priklausys tik nuo mūsų pačių. Galime įveikti visas grupės ekipas, tiesiog turime kovoti kaip komanda, atiduoti visas jėgas ir žaisti pasiaukojančiai.

- Olimpiada vyks Pekine, ar kitoks klimatas, kitokie žmonės turės kokio nors poveikio?

- Nemanau, kad tai turės įtakos. Praėjusiais metais universiada vyko Tailande, tačiau mums nereikėjo daug laiko adaptacijai. Ten laikas skyrėsi tik keturiomis valandomis, todėl aklimatizacijos net nejaučiau.

Didžiąją dalį laiko praleidome specialiame dalyvių miestelyje, bendravome su aplinkiniais ir neturėjome laiko liūdėti. Be to, krepšinis – tai komandinė sporto šaka, į varžybas vyksta visa komanda, todėl turėsime su kuo bendrauti ir depresijai nebus laiko.

- Praėjęs sezonas tau asmeniškai buvo labai sėkmingas. Ar gali suskaičiuoti, kiek per praėjusius metus laimėjai medalių?

- Laimėjau LKL, LKF, LSKL, studentų Europos čempionato ir universiados aukso medalius, BBL sidabro medalį bei Europos čempionato bronzos medalį. Tai iš viso 7 medaliai. Tiesa, dar laimėjau Kauno miesto lygos turnyrą su „Dexteros“ komanda. Ten žaidžiau savo malonumui, nes jau mėnesį buvau ilsėjęsis ir nutariau šiek tiek atgauti sportinę formą. Vien tik svorių salėje geros formos neįgausi, reikia ir palakstyti, ir į krešį pamėtyti. Vadinasi, per 2007 metus iš viso iškovojau 8 medalius.

- Kuris medalis brangiausias?

- Iš tikrųjų, visi medaliai brangūs. Visi medaliai, išskyrus Europos studentų čempionatą, buvo iškovoti pirmą kartą. Galbūt bronzos medalis su Lietuvos rinktine yra šiek tiek vertingesnis nei kiti, nes debiutavau nacionalinėje komandoje.

- Ką norėtum pasiekti per savo karjerą?

- Norėčiau patekti į olimpinę rinktinę, laimėti Europos čempionatą bei tapti Eurolygos čempionu.