Teisėjo J.Laurinavičiaus tikslas – būti vienu geriausių
J.Laurinavičius jau penkiolika metų nepaleidžia švilpuko iš rankų. Trejus metus Lietuvos krepšinio lygoje teisėjaujantis arbitras praėjusią vasarą išlaikė specialius krepšinio testus ir įgijo tarptautinę FIBA kategoriją.
Nepaisant įtempto gyvenimo būdo, arbitras spėjo sukurti šeimą. 25-erių metų jis vedė vienmetę Liną, su kuria susilaukė dviejų mergaičių – ketverių metų Vytautės ir vienerių metų Rūtos.
„Kartais juokauju, kad mano gyvenime viskas vyko savo laiku. Pamenu, po pirmojo sezono B lygoje mane pristabdė ir patarė neskubėti, labiau subręsti. Ir pamažu siekiu savo. Tas pats ir šeimoje: susituokiau, susilaukėme dviejų nuostabių mergyčių,“ – trumpai gyvenimo istoriją dėstė teisėjas.
Nemėgstantis viešumos ir labiau besidžiaugiantis nuoširdžiu kolegos pagyrimu nei žiniasklaidos dėmesiu, J.Laurinavičius po vienos iš įprastų treniruočių papusryčiavo ir pasikalbėjo su „Mūsų krepšinio“ žurnalistu.
- Kodėl sudomino teisėjavimas?
- Visada mylėjau krepšinį. Jaunystėje nepavyko tapti krepšininku. Sakė, esu per žemas. Labai nuliūdau, bet žaidžiau mokyklos rinktinėje. Dar prieš baigiant mokyklą fizinio lavinimo mokytojai pastebėjo, kad neblogai sekasi teisėjauti, todėl imdavo į rungtynes, o atsisakyti negalėjau.
Teisėjauju jau maždaug 15 metų. Labiausiai pastūmėjo Lietuvos žemės ūkio universiteto komandos treneris Robertas Ragauskas. Jis įžvelgė talentą ir supažindino su Kęstučiu Pilipausku, šis nuvedė pas Raimundą Barauską. Pradėjau teisėjauti mėgėjų lygoje, buvau užsispyręs ir aiškiai žinojau, kokie mano tikslai. Visada norėjau būti vienu geriausių teisėjų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Kuo mažiau reklamos, tuo man geriau. Esu užsispyręs ir yra labai daug aplinkybių, lemiančių sėkmę. Galbūt kartais užtenka būti tinkamoje vietoje tinkamu metu, bet jei esi geras teisėjas, anksčiau ar vėliau tave pastebės.
- Treneriai ir rungtynių komisarai vertina teisėjus bei sudaro gana subjektyvius reitingus. Vis dėlto pagal paskutinius duomenis, geriausiųjų dešimtuke jūsų nėra. Kodėl?
- Dar tik trečius metus teisėjauju LKL, kojos apšilo, bet mokytis dar daug. Jaučiu, kad kartais nepavyksta pilnai suvaldyti rungtynių, kontroliuoti žaidėjų kalbas, komentarus, pasiaiškinimus. Negalima leistis į pokalbių šou. Tikrai norėtųsi patekti į dešimtuką, tačiau tuo motyvacija nesibaigia.
Teisėjas gali ir pats įvertinti savo darbą – jei esi objektyvus ir savikritiškas, pripažinsi, kad padarei klaidą. Kitas klaidų nepastebės, vertins savo darbą aukščiausiu įvertinimu. Po rungtynių, pats gerai jauti, kaip sekėsi. Jeigu turi drąsos pripažinti savo klaidas, tai sveikintinas dalykas.
- Aukštesnio lygio krepšinis pasižymi dideliu greičiu, staigumu, aukštesniu krepšininkų meistriškumo lygiu. Ar LKL teisėjauti lengviau, negu NKL ar mėgėjų lygose?
- Be abejo, lengviau ir geriau teisėjauti protingą, atletišką krepšinį, kuriame komandos daro mažiau žaidybinio broko. Bet ten – kiekvienas švilpukas turi daug didesnę svarbą, įtaką ir atsakomybę.
- Ar yra koks nors teisėjų psichologinis rengimas?
- Fizinis pasirengimas yra kiekvieno teisėjo asmeninis reikalas, o psichologinis – ne mažiau svarbus, tačiau niekas su mumis tuo neužsiima. Kiek teisėjas turi savyje jėgų ir patirties, tiek ir yra pasiruošęs. Svarbiausia, padaryti viską, kas priklauso nuo tavęs – sušvilpti teisingai, nebijoti sušvilpti teisingai ir pripažinti klaidą, jei ją padarai.
Nesame robotai, todėl klaidų pasitaiko. Bet paskutiniu metu neteko matyti, kad klaidos būtų lemiamos, o juo labiau tendencingos. Jeigu būtų tendencingų klaidų, reikėtų kabinti švilpuką ant vinies.
Įdomu, kokių rezultatų pasiektume jeigu ir su mumis, ir su žaidėjais dirbtų psichologai.
- Su kokiomis problemos susiduria teisėjai?
- Gal kartais jaučiamas saugumo trūkumas. Mažesnėse arenose žiūrovai sėdi labai arti aikštelės, o teisėjo etika neleidžia įžeidinėjantiems sirgaliams atsakyti. Jeigu įkaušęs aistruolis pastumtų ar užgauliotų, būtų nemalonu. Tačiau, lygų nuostatuose yra aiškiai numatyta klubų atsakomybė dėl viešosios tvarkos užtikrinimo, todėl incidentų nepasitaiko.
- Ar per 15 metų karjerą buvo kokių nors ypatingai kurioziškų situacijų?
- Jaučiausi visai ne savo rogėse, kai reikėjo teisėjauti žvaigždžių dienos rungtynėse. Praėjusiais metais moterų lygoje, šįmet – LKL. Labai patiko šie renginiai, anksčiau neteko patirti nieko panašaus.
LKL šventėje sulaukiau perdavimo, turėjau sekundės dalelę, kad sugalvočiau, ką daryti su kamuoliu, juk nenumesiu ant žemės. Greitai atlikau perdavimą ir Hollisas Price‘as įmetė tritaškį – visiems buvo smagu. Niekada teisėjaudamas nebuvau to daręs.
Būna, kad rungtynių metu suplyšta kelnės ar dar kokie nesklandumai, bet tai teisėjo neapsižiūrėjimas.
- Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrų simpatijų ir antipatijų. Ar niekada teisėjams nekyla objektyvumo problemų?
- Manau, kad tai profesionalumo klausimas. Jeigu negali būti objektyviu, reikėtų neteisėjauti. Yra įvairių žaidėjų valdymo taktikų. Kartais užtenka nusišypsoti, tarti griežtesnį žodį ar paaiškinti. Būna, kad esi priverstas skirti techninę pražangą.
Lietuvoje visi krepšinio žmonės vieni kitus pažįsta, ne vieną kartą matosi sezono metu, susitinka gatvėje, darbuose, kitose viešose vietose. Visos draugystės ir emocijos lieka už aikštelės ribų. Teko girdėti, jog su teisėjais bendraujantys krepšininkai kenčia labiau – teisėjas apsidrausdamas griežčiau baudžia savo bičiulį.
- Kalbant apie Lietuvos teisėjus, minimos keturios pavardės. Ar pritariate, kad tai geriausi Lietuvos arbitrai?
- Taip, dažniausiai kalbama apie Romualdą Brazauską, Kęstutį Pilipauską, Virginijų Dovidavičių ir Tomą Jasevičių. Šiuos arbitrus galima vadinti mūsų šalies elitu, jie turi daugiausiai patirties, tačiau nieko nėra amžino. Gal artimiausiu metu turėsime jau 5 ar 6 geriausius Lietuvos teisėjus.
Kaip minėjau, siekiu būti vienu geriausių teisėjų, todėl labai daug iš savęs reikalauju. Turiu magistro diplomą, siekiu nepriekaištingos sportinės formos, aukšto etikos lygio. Tai, kad gali bėgti, moki taisykles ir sugebi švilpti dar neįrodo, kad esi geras teisėjas.
- Ar didelė konkurencija tarp LKL teisėjų?
- Kaip kas šį dalyką supranta. Be abejo, niekas vienas kitam akių nedrasko. Kaip sakėte, manęs nėra geriausiųjų dešimtuke, bet norėčiau ten patekti, todėl konkuruoju. Tie, kas konkurencijos nejaučia, lieka savo lygyje, netobulėja.
Kaip konkuruojame? Neakivaizdžiai. Visi esame draugai, bet slaptai norime būti aukštesnėje reitingo lentelės pozicijoje. Jokiais būdais nekišame kolegai pagalių į ratus, bet stengiamės daryti viską, kas yra mūsų rankose. Vadinasi, reikia gerinti sportinę formą, tobulinti teisėjavimą, kreipti dėmesį į bendravimą, elgesį, išvaizdą. Per kažkiek laiko, žmonės susidaro apie tave nuomonę.
- Esate pakankamai jaunas teisėjas, o tie, kurie nežino, kiek jums metų, gali palaikyti dar jaunesniu. Kaip pats jaučiatės?
- Galbūt žaidėjai mano, kad esu jaunas teisėjas, kurį galės paspausti. Pirmuosius metus tikrai jaučiau, spaudimą, su manim daug kalbėdavo, diskutuodavo ir nelabai klausėsi nuomonės. Gal krepšininkai mano, kad aukštesnės kategorijos ar vyresni teisėjai gali paaiškinti geriau. Jeigu sulaukiu kritikos, analizuoju ją. Tačiau teisėjauju jau trečiąjį sezoną ir jaučiu, kad treneriai pradeda gerbti. Jie supranta, kad jaunesnis teisėjas nebūtinai yra prastesnis.
Teisėjavimas – tai ne tik bėgimas, švilpimas ir gestikuliacija. Tai ir bendravimas su žaidėjais, treneriais, psichologinis pasirengimas, objektyvumas ir daugybė kitų smulkių detalių. Pagarba tarp žaidėjų, trenerių ir teisėjų neateina savaime, ji yra užsitarnaujama.
Mano pavyzdys, teisėjo, žmogaus ir elgesio etalonas yra Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijos prezidentas Kęstutis Pilipauskas. Jis nusipelno tik didžiausios pagarbos.
- Ar sutinkate, kad geras teisėjas yra tas, kuris neskiria techninių pražangų?
- Ne. Geras teisėjas yra tas, kuris laiku ir teisingai duoda techninę pražangą. Neretai treneriai naudoja taktiką, siekdami pažadinti ir užvesti komandą, sąmoningai išprovokuoja techninę pražangą, bet teisėjai negali būti už tai atsakingi. Jeigu reikia skirti techninę pražangą, vadinasi reikia.
- Šį sezoną krepšinyje nemažai naujovių. Ar sunku buvo prisitaikyti?
- Nesunku, nes seminaruose visos naujovės buvo paaiškintos. Norima krepšinį padaryti švaresniu, gražesniu žaidimu, kad pergalę iškovotų stipresnė komanda.
Kartais teisėjo švilpuką lydi nepatenkintų sirgalių švilpimas, tačiau žiūrint pakartojimą matosi, kad arbitras buvo teisus. Žaidėjai ir treneriai nesunkiai perprato naujoves. Daugiausiai diskusijų kilo dėl nesportinių pražangų skyrimo rungtynių pabaigoje, tačiau kriterijai už ką skiriama nesportinė pražanga yra tokie patys kaip ir anksčiau. Vis dėlto trumpai papasakoti apie kriterijus – sudėtinga, tai galėtų būti atskiro pokalbio tema.
- Praėjusiais metais gavote FIBA kategoriją. Ką tai reiškia?
- Pats ilgai mąsčiau, ką reiškia FIBA kategorija (šypsosi). Tai – laiptelis aukštyn ir Lietuva turi vienu FIBA kategorijos teisėju daugiau. Tai šioks toks įvertinimas, kuris tik įpareigoja teisėjauti geriau.
- Kaip pavyko gauti FIBA kategoriją?
- Kiek žinau, FIBA pasiūlė Lietuvos krepšinio federacijai atsiųsti kandidatą FIBA kategorijai gauti. Tada buvo surinkti kandidatai, atitinkantys kriterijus – moka anglų kalbą, yra nuo 25 iki 35 metų ir ne mažiau kaip du metus teisėjauja aukščiausioje šalies lygoje. Buvo keletas atitinkančių kriterijus teisėjų, tačiau buvau aukštesnėje reitingo pozicijoje, todėl nusiuntė mane. Nuvykęs į seminarą, išlaikiau krepšinio taisyklių, anglų kalbos bei fizinio pasirengimo testus bei įgijau FIBA kategoriją.
- Įgijęs FIBA kategoriją šį sezoną teisėjavote moterų Eurolygos ir vyrų taurės turnyruose. Koks jausmas?
- Moterų Eurolygoje teisėjavau 4, o vyrų taurės turnyre – vienerias rungtynes. Negaliu pasakyti, kad buvo baisu, bet tikrai keista. Susitikau su žmonėmis, kuriuos mačiau pirmą kartą, turėjome vienodai traktuoti vienus ar kitus rungtynių momentus. Labiausiai neįprasta buvo nauja arena, sirgaliai.
- Kitas karjeros laiptelis – ULEB?
- Sunku pasakyti, reikia apšilti kojas FIBA turnyruose, gauti didesnį krūvį, įsitvirtinti ir įgyti gerą vardą. ULEB ir Eurolyga kviečia geriausius FIBA teisėjus. Tikiuosi, kad po kokių 4-5 metų galima bus pamąstyti apie dar aukštesnį lygį.
- Gal galime paliesti finansinį klausimą? Kiek uždirba teisėjai?
- Galiu pasakyti tik abstrakčiai, kol kas vien iš teisėjavimo gyventi negalime.
- Sakykime, arbitras teisėjauja dvejose LKL, vienose – FIBA Europos ir dvejose – trejose NKL ar mėgėjų lygos rungtynėse per mėnesį. Ar galima būtų pragyventi?
- Su mano poreikiais – ne. Be to, teisėjavimas trunka tik 8 mėnesius per metus, todėl jeigu skaičiuotume mėnesio uždarbį per metus – suma būtų dar mažesnė.
- Teisėjavimas – tai darbas ar hobis?
- Anksčiau maniau, kad tai malonus užsiėmimas, kurio pagalba galima užsidirbti papildomų pinigų. Bet tai tampa maloniu darbu. Teisėjavimas negali būti tik užsiėmimas, nes būtinas papildomas pasiruošimas, nusiteikimas, tobulėjimas ir pan. Manau, kad ateityje tai bus pagrindinis darbas.
- Turite ir nuolatinį darbą?
- Taip, dirbu VI „Regitra“. Kai esu darbe visada stengiuosi dirbti maksimaliai naudingai. Kartais tenka iš darbo išeiti valandą ar pusantros anksčiau. Bet atidirbu šį laiką, todėl problemų nekyla.
Loading ...