T.Langvinis dėl teisėjavimo atsisakytų televizijos
Paskutinėmis rugsėjo dienomis Palangoje vykusiame teisėjų seminare T.Langvinis įvykdė normatyvus, išlaikė teorijos testą ir kartu su dar trimis NKL teisėjais Andriumi Malecku, Virgilijumi Urbšiu ir Artūru Šukiu prisijungė prie Lietuvos teisėjų elito.
Pasakyti, kad Tomas įdomi ir netradicinė asmenybė neužtektų. Tai energingas, nuolat besišypsantis ir draugiškas žmogus. Išėjęs į aikštelę su švilpuku LNK sporto žinių vedėjas staiga surimtėja ir imasi darbo.
„Mūsų krepšinio“ žurnalisto susitikimas su T.Langviniu vyko vėlyvą vakarą LNK televizijoje. Pirmiausiai Tomas maloniai aprodė darbo patalpas, montažinę, griminę, persirengimo kambarį ir nuėjo tiesiogiai vesti vakarinių sporto žinių. Po tiesioginio eterio jis nusivalė grimą bei patogiai įsitaisė darbo kėdėje.
- Ar galima pasveikinti su LKL licencija?
- Tikrai taip. Šis interviu yra ant karštų emocijų, nes tik ką išsipildė didžiausia mano svajonė – tapau LKL teisėju. Daugelis mano draugų ir šeima žinojo, kaip aš troškau tapti LKL teisėju. Siekiau to dantimis ir nagais, buvau pasirengęs nors kalnus nuversti – tai buvo mano svajonė. Jeigu galima, norėčiau padėkoti NKL komandoms ir komisarams, kurie įspūdingai įvertino mano praėjusio sezono darbą.
Viskas, ką teisėjas gali padaryti, yra nueiti į rungtynes ir jose suteisėjauti. Savęs negali nei paskirti rungtynėms, nei įvertinti. Aišku, vertini save, bet tai nieko nereiškia. Svarbūs yra komandų ir komisarų skiriami balai. Tik nuo jų priklauso tolimesnė karjera. Visos komandos man skyrė pirmąją vietą, komisarai – pirmąją vietą, todėl esu labai dėkingas. Jie atvėrė vartus į mano svajonę.
- Žūtbūtinis noras teisėjauti LKL – tai ambicijos ar rezultatų siekimas?
- Kai turiu svajonę, kad ir kas nutiktų, niekada nepasiduodu. Net jeigu krentu veidu į purvą ir atrodo, kad niekada iš ten neišsikapstysiu, stengiuosi atsistoti ir siekti savo svajonės toliau. Tai ne tik sportas, bet ir gyvenimo įrodymas sau. Esu tvirtas žmogus, asmenybė, tikiu savimi ir galiu pasiekti tai, kas kažkada atrodė nerealu.
Turiu du sūnus, kurie jau dabar nori būti ir krepšinio komentatoriais, ir teisėjais, ir dirbti televizijoje. Jeigu būčiau viso to nepasiekęs, negalėčiau pažiūrėti vaikams į akis. Auginu sūnus ir noriu, kad jie gyvenime patirtų daug džiaugsmo. Jeigu atsitiktų kokios nors nesėkmės, žinosiu, kaip su jomis kovoti ir ką daryti. Nebūsiu teorinis tėvas, kuris tik sakys, ką daryti. Būsiu pats per visa tai praėjęs ir žinosiu, ką patarti vaikams.
- Ar teisėjauti LKL yra kiekvieno Lietuvos arbitro svajonė?
- Didžiosios daugumos. LKL gali mėgautis aukščiausio lygio varžybomis. Man patiko teisėjauti ir Regionų lygoje. Nuvykdavau į nedidelį miestelį ir pajausdavau neįtikėtiną atmosferą, kurią sukuria labai aktyviai savo komandą palaikantys sirgaliai.
Puikiai tiktų pavyzdys su maistu: turi galimybę valgyti McDonald‘s, bet gali pats pasigaminti kokį nors prašmatnų, gerą patiekalą. Vadinasi, gali teisėjauti Regionų lygoje ar miesto pirmenybėse, bet norisi būti įvertintam ir teisėjauti aukščiausiame lygyje.
- Nors svajonė teisėjauti LKL jau pasiekta, tai ne pats aukščiausias lygis, jeigu žiūrėti plačiau. Kokių dar svajonių turite?
- Turiu taisyklę, kuria vadovaujuosi: neapgaudinėju gyvenimo, o jis man nekiša pagalių į ratus. Esu sutrikęs, nes svajojau pastatyti namą, tiesiogiai komentuoti krepšinio rungtynes (T.Langvinis komentavo NBA “Visų žvaigždžių” mačą tiesiogiai iš arenos Hiustone), dirbti televizijoje, teisėjauti LKL ir visa tai išsipildė.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad svajoju būti tarptautinės kategorijos teisėju. Ne, lieku ištikimas sau, apie tai dar nebuvau svajojęs. Didžiausias įvertinimas – teisėjauti LKL kovas, o tarptautinę licenciją galima įgyti iki 35 metų, todėl turiu dar daugiau nei 6 metus, o tai labai daug.
- Visos svajonės išsipildė, bet žmonės negyvena be svajonių, tad ar yra kokių naujų?
- Reikės sugalvoti kažką naujo. Kas liečia teisėjavimą, noriu išeiti į aikštelę, kuo geriau atlikti savo darbą ir vertinimą palikti komandoms bei komisarams.
- Paminėjote, kad teko kristi į purvą. Kaip tai nutiko?
- Kalbant atvirai, ne visos rungtynės teisėjams pasiseka. Ne po visų dvikovų gali nusišypsoti ir pasidžiaugti atliktu darbu. Būna, kad dėl pačių įvairiausių priežasčių nepavyksta tinkamai suteisėjauti. Vienose rungtynėse esu gavęs įvertinimą 6,25. Tai yra žiaurus balas, po kurio galima apskritai iškristi iš lygos. Mane išgelbėjo geras teisėjavimas viso sezono metu. Bet labai stipriai pergyvenau.
Po pirmojo pusmečio debiutiniame sezone NKL pakilau į šeštąją reitingo vietą, o pirmasis aštuntukas teisėjavo atkrintamosiose varžybose. Gavau rungtynes tarp Prienų ir Jonavos. Visiškai nesugebėjau suvaldyti tų rungtynių, neturėjau pasitikėjimo iš komandų, trenerių, nekontroliavau mačo. Tai buvo pirma skaudi pamoka. Po tokių rungtynių net nesinorėjo grįžti, negalėjau miegoti, daug mąsčiau. Bet turėjau kovoti su savimi, nebijoti ir tikėti. Net ir po pralaimėjimo, reikia ryžtis dar vienam bandymui.
Dvejus metus buvau NKL teisėjų trejetuke ir iki galimybės patekti į LKL man pritrūkdavo visai nedaug. Kai vasarą sužinojau, kad kitą sezoną teisėjausiu LKL, sustabdžiau automobilį, išlipau ir tiesiog pradėjau rėkti – tai buvo tokia laimė. Labai daug įrodžiau sau.
- Koks jausmas prisijungti prie stipriausių Lietuvos teisėjų būrio?
- Kai pradėjau lankyti kursus, girdėjau, kad LKL – tai teisėjų elitas ir labai norėjau, kad vieną dieną būčiau tarp to elito. Kodėl? Norėjosi teisėjauti kartu su Romualdu Brazausku ar Kęstučiu Pilipausku, kurie man yra didžiausi autoritetai kalbant ne tik apie sportą. Norėjau švilpti rungtynėms, kuriose žaidžia Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Tai aukščiausias lygis.
- Jums dar nėra tekę teisėjauti LKL. Ar šioje lygoje bus kokių nors skirtumų, lyginant su NKL?
- Nemanau, kad LKL pamatysiu daug didesnį skirtumą. NKL greičiai gal ir yra mažesni, bet LKL teisėjaujama trise, todėl labai sumažinamas teisėjo nubėgamas atstumas ir tikimybė pavargti. Emocijomis NKL nenusileidžia, nes rungtynėse tvyro didžiulė įtampa. Be to, kuo aukštesnio lygio krepšinis žaidžiamas, tuo lengviau teisėjauti. LKL visi žmonės moka žaisti krepšinį, jie daug geriau supranta ir teisėjo darbą.
Bet yra ir vienas didžiulis skirtumas – LKL švilpuko ir klaidos kaina yra kur kas didesnė, todėl negalima klysti.
- Ar teko teisėjauti trise?
- Taip. Pirmas profesionalus išbandymas buvo praėjusį sezoną krepšinio turnyre Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur praleidau tris savaites. Buvau paskirtas teisėjauti finalo rungtynėms, kurias transliavo televizija, todėl viskas pavyko gerai. Turnyro organizatoriai sakė, kad teisėjavimas yra puikus, siūlė pasilikti dar mėnesiui ar ilgiau. Bet buvau labai pasiilgęs šeimos, todėl norėjau grįžti. Be to, priklausau teisėjų šeimai ir vienas nepriimu sprendimų. Kur mane paskiria, ten teisėjauju.
- Nors tapote LKL teisėju, teks pateisėjauti ir NKL. Ar nebus sunku grįžti į žemesnį lygį?
- Tų rungtynių nebus daug, todėl su dideliu džiaugsmu teisėjausiu NKL. Esu gerai susibičiuliavęs su NKL komandomis, čempionate vyrauja gera atmosfera ir bus tikrai džiugu. Gerbiu tai, ką man davė ši lyga. Ji paruošia ne tik talentingiausius krepšininkus, kurie ateityje gins Lietuvos rinktinės garbę, bet ir teisėjus, kurie įgyja tarptautinė kategoriją.
- NKL teisėjų yra daug daugiau nei LKL. Arbitrai turėtų padėti vieni kitiems, tačiau kartais pasitaiko konkurencijos ir teisėjai nebūna linkę taisyti kolegų klaidas. Ar susidūrėte su tokio tipo konkurencija?
- Per visą teisėjo karjerą man dar neteko susidurti su tokiu kolega, kuris linkėtų blogo. Labai daug kartų man padėjo, ypač pirmaisiais metais. Seminaruose labai dažnai akcentuojama, kad jeigu kolega daro klaidą kažko nesušvilpdamas, geriau bus įsikišti ir užfiksuoti pažeidimą. Kiekviena klaida gali vėliau atsisukti prieš teisėjus, nes yra tikimybė paleisti rungtynių kontrolę ir padidinti įtampą. O teisėjai privalo kontroliuoti žaidimą.
- Bet teisėjai konkuruoja ar ne?
- Iš viso Lietuvoje yra 333 licencijuoti teisėjai. Be abejo, konkurencija yra, nes didžioji dauguma nori kilti aukščiau. Bet konkurencija yra absoliučiai sveika, nėra jokių blogų linkėjimų.
- Esate jaunas teisėjas. Ar tenka iš krepšininkų ar trenerių susilaukti replikų, neva dar esi jaunas?
- Nors esu vadinamas jaunu teisėju, vien NKL teisėjauju jau penkerius metus. Pats svarbiausias dalykas – ne amžius, o kiek laiko teisėjauji. Su kiekvienomis rungtynėmis krepšininkų ir trenerių pasitikėjimas vis auga. Aišku, ir treneriai, ir žaidėjai bandė spausti, bet, man atrodo, labai sėkmingai su tuo susitvarkiau.
- Jeigu prisimintume teisėjo karjeros pradžią, kaip šovė mintis paimti švilpuką į dantis?
- Tai likimo ironija. Kai žaidžiau krepšinį Šarūno Marčiulionio akademijoje, negalėdavau suprasti, kaip teisėjai švilpia ne tą, ką reikia ir kaip jie nesugeba pamatyti akivaizdžių taisyklių pažeidimų. Buvau labai karštas krepšininkas. Ypatingai ereliu jausdavausi mokyklos rinktinėje. Būdavo Oranžinio kamuolio turnyras ir ten leisdavau sau labai daug. Man buvo gal keturiolika, jaučiausi žvaigžde. Maniau, kad esu vienas geriausių, todėl negailėdavau kritikos teisėjams. Buvau nepraustaburnis. Kai pagalvoju, kaip elgdavausi su teisėjais, net šlykštu. Dabar suvokiu, kad tuo metu apie teisėjavimą nesupratau absoliučiai nieko. Norint suprasti teisėjavimo specifiką, reikia paimti švilpuką į dantis ir pateisėjauti. Tada viskas labai greitai pasidaro aišku.
- Kaip pradėjote teisėjauti?
- Mečiau krepšinio treniruotes būdamas septyniolikos. Labai jaunas sukūriau šeimą ir turėjau rūpintis visai kitais dalykais. Norėjau būti krepšinio pasaulyje, todėl mano tėvas kartu su pažįstamu komentatoriumi Rimvydu Delkumi nuvedė pas Aleksą Makulavičių. Pirmą kartą suteisėjavau būdamas aštuoniolikos. Iš pradžių teisėjavau su vyresniais, mokiausi. Po to išlaikiau C licenciją, dvejus metus teisėjavau tose pirmenybėse, po to dvejus metus – B čempionate ir penkerius metus NKL.
- Išsiaiškinome, kad iš NKL komandų spaudimo nebejaučiate. Ar nebijote spaudimo LKL?
- Į LKL ateina žmonės, kurie įrodė, kad moka žaisti krepšinį ir moka treniruoti. Taip pat ir su arbitrais – jie jau įrodė, kad moka teisėjauti.
Nejaučiu visiškai jokios baimės. Prisipažinsiu, kai pradėjau teisėjauti NKL, man drebėdavo kinkos, bet dabar baimės nėra. Su maždaug 70 procentų LKL krepšininkų ir puse trenerių jau susidūriau NKL. Nebūsiu jiems naujas, nepažįstamas veidas, todėl nėra taip baisu, kaip ateinant į NKL.
- Ar sužinojus, kad teisėjausite LKL, neskambino ir nesveikino treneriai ar žaidėjai?
- Sveikinimų sulaukiau labai daug ir turėjome nemažą šventę LNK. Nenorėčiau, kad man skambintų treneriai ar krepšininkai. Su jais galima bendrauti, bet reikėtų išlaikyti dalykiškus santykius. Nenoriu turėti simpatijų ir antipatijų, kurios galėtų trukdyti teisėjauti ir objektyviai vertinti situacijas. Noriu būti profesionalus teisėjas, todėl nesibičiuliauju su žaidėjais.
- Kalbant apie lietuvius teisėjus, kaip juos vertinate?
- Dar nesu nieko pasiekęs LKL, todėl nenorėčiau vertinti kitų teisėjų. Apskritai, Europoje Lietuvos arbitrai yra labai gerbiami. Teko kalbėti su kolegomis iš kitų šalių ir sužinoję, jog esu iš Lietuvos, bendravimas tampa kur kas lengvesnis.
Emyratuose vietiniams buvo keista matyti tokį šviesų žmogų kaip aš. Kartą sušvilpiau ginčytiną epizodą, prie manęs priėjo juodaodis ir pašaipiai paklausė, ar nebūsiu iš Belgijos antros lygos. Pasakiau, kad esu iš Lietuvos. Jis atsiprašė, perdavė linkėjimų savo draugui Kenanui Bajramovičiui. Nuo to karto žmogus daugiau nesiginčijo ir jo akyse tapau visai kitokiu teisėju.
Emyratuose teisėjavo trys užsieniečiai: Graikijos aukščiausios lygos arbitras bei FIBA teisėjas iš Ukrainos. Finale teisėjavome kartu su ukrainiečiu, nors organizatoriai žinojo, kad esu iš antrosios Lietuvos lygos.
- Kai kurie patyrę LKL teisėjai laikui bėgant turėtų baigti karjerą dėl amžiaus limito. Kaip manote, ar nauji teisėjai tinkamai pakeis veteranus?
- Pirmiausiai, nemanau, kad teisėjams turėtų būti įvedamas amžiau cenzas, nes jeigu žmogus gerai teisėjauja, koks skirtumas, kiek jam metų. NBA teisėjauja Dickas Bavetta, kuriam gruodį sukaks jau 69-eri metai. Tai fantastinis žmogus, skiriamas į svarbiausius sezono mačus.
Bet jeigu vyresnio amžiaus teisėjai bus priversti palikti aikštelę, Romo, Kęsto, Juozo Storpirščio, komisarų pastangomis Lietuvoje bus nemažai naujų talentų. Jie labai muštruoja jaunimą ir tai duoda rezultatą. Šiuo metu vykdoma jauninimo politika ir yra begalė puikių teisėjų. Neabejoju, kad daug kas iš jaunimo turės tarptautines kategorijas.
Romas ir Kęstas yra vieni geriausių teisėjų Europoje, todėl jie jaučia pareigą mokyti jaunus arbitrus. Jie mums skaito paskaitas, o kai dėsto tokie žmonės, tampi aukšto lygio profesionalu. Juk ne veltui sakoma, geras mokinys pranoksta mokytoją.
Kad ir kaip nenorėčiau, kad jie pasitrauktų, turime nemažai gerų naujų kadrų.
- Neseniai vyko kasmetinis teisėjų seminaras. Kas ten buvo naujo, įdomaus?
- Man seminaruose įdomiausia yra vaizdo peržiūros, kurių šįmet buvo labai daug. Tai pats geriausias mokymosi būdas. Stebėjome ginčytinus momentus ir diskutavome, kas buvo teisus. Kartais ginčai buvo tokie audringi, kad teisėjai ilgai aiškinosi situacijas. Tokių užsiėmimų metu geriausiai supranti krepšinį, įvairius taisyklių traktavimus ir sužinai, kaip elgtis tam tikrose situacijose.
Teorinės žinios taip pat reikalingos, bet tai ne stipriausia mano pusė. Vien paskaičius pirmąjį taisyklių knygelės puslapį ir sužinojus, kad krepšinis – tai ne kontaktinis krepšinis, geru teisėju netapsi.
- Jeigu reikėtų atlikti krepšinio teorijos testą ir vienas iš klausimų prašytų vienu žodžiu apibūdinti krepšinio teisėją. Kokį atsakymą pateiktumėte?
- Vieną žodį sugalvoti sudėtinga, bet man teisėjas – tai labai tvirta asmenybė. Šiame darbe susiduri su begale įtampos, baime. Jeigu sugebi tai įveikti, tampi geru teisėju.
- Yra teisėjų, kurie mėgsta padalinti techninių pražangų. Esu girdėjęs, kad geras teisėjas yra tas, kuris sugeba išvengti techninės pražangos skyrimo. Ar sutinkate?
- Nesu sau daug leidžiantis arbitras, nes per praėjusį sezoną skyriau gal dvi technines pražangas ir jos buvo ne už ginčus su teisėjais. Geras teisėjas yra ne tas, kuris bijo skirti techninę pražanga, bet tas, kurio po rungtynių niekas neprisimena. Dažniausiai kai aptarinėjamas teisėjų darbas, kalbama apie blogus dalykus, o jeigu niekas nešneka, vadinasi, viskas buvo gerai.
- Kokios turite dar veiklos be teisėjavimo?
- Dirbu LNK televizijoje. Finansine prasme tai yra mano pagrindinis darbas. Be to, garsinu filmus ir reklamas. Galima ir daugiau veiklos susirasti, bet nenoriu. Laisvą laiką patinka leisti su šeima. Dirbdamas televizijoje pradedu 9 ryto ir baigiu 11 vakare, todėl namie nebūnu visą dieną. Man užtenka veiklos ir esu labai laimingas.
- Žurnalistinis darbas netrukdo teisėjavimui?
- NKL turėjau gauti vieną didžiausių krūvių, nes buvau reitingo viršuje. Tačiau kartais prašydavau NKL neskirti rungtynių, jei tą savaitę dirbdavau. Gavęs paskyrimą LKL, privalėsiu vykti į rungtynes, nebent atsitiktų kažkas negero.
Sakoma, jeigu teisėjavimui trukdo darbas, reikia mesti darbą. Lyg ir esu viską sutaręs su LNK, kad jeigu gausiu iškvietimą, mane pavaduos kolega Gintaras Mataitis. Kiekvieną pirmadienį sužinosiu apie savaitgalio rungtynes, todėl turėsime derintis.
Tiesą pasakius, nuojauta kužda, kad šie darbai bus sunkiai suderinami. Kad ir kaip būtų gaila, yra tikimybė, jog vieną dieną su dideliu liūdesiu teks palikti LNK. Teisėjavimas man yra didesnis prioritetas.
- Kodėl?
- Todėl, kad tapti LKL teisėju yra daug sunkiau nei dirbti televizijoje. Todėl, kad tai didesnė svajonė. Todėl, kad LKL svoris yra didesnis. Iš tikrųjų, televizijoje atsidūriau atsitiktinai. Tiesiog vieną dieną sulaukiau skambučio ir manęs net nepažinodami pasiūlė darbą. Būtų nelogiška, teisėjavimui paaukojus 10 metų atsisakyti savo svajonės. Nepaisant to, kad LNK uždirbu tris kartus daugiau, pinigai nėra lemtingas faktorius.
- Žurnalistinis darbas padeda teisėjauti ar trukdo? Koks ryšys tarp šių dviejų profesijų?
- Tai, kad žmogus tave matė per televizorių kartais padeda, o kartais kenkia. Nėra vienareikšmiško atsakymo. Kartą buvo toks nutikimas, kurio niekada nebūtų, jei nedirbčiau televizijoje.
Teisėjavau Anykščiuose, buvo labai įtemptas mačas. Sušvilpiau pražangą ir kaip tyčia visa salė nutilo. Tada vienas aistruolis pradėjo rėkti: „Langvini, dar taip pjausi grybą, tai LNK ne sportą, o orus pranešinėsi“ (juokiasi). Jei nedirbčiau televizijoje, niekas iš viso nežinotų mano pavardės.
- Bet Lietuva yra tokia šalis, kurioje žvaigždės yra įdomios. Žinių vedėjo reputacija turėtų suteikti daugiau pagarbos iš kitų pusės?
- Lietuvoje žvaigždžių nėra ir mes nesame populiarūs. Mūsų reputacija yra lygiai tokia pati kaip ir kitų. Televizijoje yra toks pats darbas kaip ir gamykloje, kur žmonės kala metalą. Nenoriu tikėti, kad darbas televizijoje padeda užsitarnauti trokštamą pagarbą. Norėčiau tikėti, kad pagarbą užtarnauja darbas aikštelėje.
- O jeigu sustabdo policija?
- Dažniausiai paleidžia (juokiasi). Jeigu kalbėtume apie policiją, tada darbas televizijoje tikrai padeda. Tačiau tai visiškai skirtingas dalykas nei teisėjavimas.
- Yra buvę kuriozų, susijusių su policija?
- Apie policiją galiu atsiliepti tik geruoju. Kartą buvo labai sudėtinga situacija. Turėjome švęsti mano sūnų gimtadienius. Į namus Vilniuje suvažiavo šeima, giminės, o aš turėjau teisėjauti Kaune. Po rungtynių sėdau į automobilį ir norėjau kuo greičiau grįžti namo. Prieš išvykdamas į Kauną palikau visus savo dokumentus kituose rūbuose. Be to, nedegė vienas automobilio žibintas. Trumpai tariant, viskas, kas tik galėjo būti blogo. Viršijau greitį 28 kilometrais per valandą ir mane sustabdė.
Neturėjau nei teisių, nei dokumentų, viršijau greitį ir man grėsė nemaža bauda. Vos tik atsidaręs langą jau pradėjau atsiprašinėti, o pareigūnas pašvietė su prožektoriumi ir sako „Ponas Tomai, veidas ir yra jūsų dokumentas, praeikite į automobilį“. Nemėgstu meluoti, todėl viską papasakojau kaip buvo. Policininkai paleido ir palinkėjo būti atsargiam bei neviršyti greičio.
Mane dažnai sustabdo, pakalbame apie sporto aktualijas ir pamirštame pažeidimus.
- Ne paslaptis, kad domitės NBA. Ar norėtumėte kada nors suteisėjauti stipriausios pasaulio lygos rungtynėse?
- Nežinau, ar būsiu teisingai suprastas, bet nenorėčiau. Man teko pamatyti daug NBA rungtynių ir visada atkreipdavau dėmesį į teisėjus. Europos ir NBA teisėjų krepšinio filosofija bei taisyklių traktavimas skiriasi, todėl aš ten nepritapčiau. Man nepatiktų, kaip jie teisėjauja. Sušvilpčiau daugybę žingsnių, neštų kamuolių ir dar daug kitko. Pas juos į tai nekreipiamas dėmesys.
Norėčiau pamatyti, kaip NBA teisėjai dirba, rengia seminarus, būtų smagu pabūti šalia ir pasisemti patirties. Nes NBA – tai profesionalumo viršūnė, iš kurios galima tik mokytis.
- Teisėjavimas – tai darbas ar hobis?
- Nežinau. Dažnai užduodu sau šį klausimą, bet negaliu atsakyti. Tiesiog malonumas, kuris yra lyg ir darbas. Myliu šį užsiėmimą, dirbu ir dar gaunu pinigus.
- Žurnalistika – laisvesnis, kūrybiškesnis procesas, teisėjavimas – reikalauja daugiau atsakomybės, įspraudžia į rėmus. Ar jaučiasi šių darbų skirtumas?
- Manau, šie darbai vienas kitą labai gerai papildo ir leidžia pailsėti. Sakoma, kad reikalingas aktyvus poilsis – taip ir yra.
Sutinku, kad teisėjavime yra daugiau suvaržymų, bet ir žiniose reikia grimuotis, turiu sėdėti kadre ir kasdien mane pamato apie pusė milijono žmonių. Negaliu būti plevėsa, kvailai juokauti ar panašiai.
Abu darbai reikalauja tvarkingumo: turi būti apsiskutęs, susišukavęs, geros nuotaikos.
Džiugu, kad teisėjaujant nereikia grimuotis (juokiasi). Nekenčiu šio dalyko. Tai vienintelis dalykas, kuris mane tikrai nervina televizijoje. Bjauru, kai kažką tepa ant veido.
- Visus žmones dominantis klausimas – ar iš teisėjavimo galima valgyti duoną?
- Žiūrint kokia duona mėgsti. Manau, kad tikrai galima. Pinigai nėra prasti, bet jie niekada nebuvo svarbiausias faktorius. Aleksas man nuolat skambindavo, kad atvažiuočiau paimti atlyginimą. Po vieno mano keturių mėnesio vėlavimo, jis žadėjo neskirti rungtynių, kol nepaimsiu algą. Kai pasieki NKL, LKL lygį, iš teisėjavimo galima uždirbti. Bet tai nėra dideli pinigai. Televizijoje uždirbu 3 kartus daugiau, o jei labai norėčiau, galima būtų uždirbti ir dar daugiau.
- Dabar nekeista bendrauti su žurnalistu?
- Labai keista. Visada prieš svarbias rungtynes LNK daro interviu su komandos treneriais, žaidėjais, tai bus labai keista vieną dieną teisėjauti ir klausytis replikų, o kitą dieną – kalbinti (juokiasi). Bet toks jau mano darbas. Teisėjai tiek krepšinyje, tiek futbole yra įvairiausių specialybių žmonės. Nebijau interesų konflikto, nes, man atrodo, viską įrodau savo darbu.
- Ką galėtumėte papasakoti apie savo šeimą?
- Mano gyvenimas yra keistas, netradicinis ir nenuspėjamas. Susituokiau septyniolikos. Su vienmete žmona Erika sukūrėme šeimą ir iš pradžių buvo labai sunku. Girdėjau replikų, kad „vaikai vaikus gimdo“, bet niekada nebijojau ir tikėjau savimi.
Turime vienuolikos metų Luką ir ketverių Matą. Man džiugu, kad jie gerbia mane ir nori dirbti tokį patį darbą kaip aš. Iš viso norėčiau turėti keturis vaikus. Tai svajonė, kuri liko neišpildyta.
- Nesinori dukrytės?
- Labai norisi, tai būtų dar viena mano svajonė. Jeigu turėčiau dukrytę, norėčiau jai pastatyti pilį. Tai būtų neįtikėtina. Bet LKL gali pasiekti savo darbu, o dukrytę padovanoti gali tik Dievulis.
Loading ...